Lietuvio kraujo – daug pralieta…

no images were found

      Iš mūsų šalies praeities niekas nebeištrins tų skaudžių, tragiškų, tačiau labai svarbių mums įvykių, kurie Lietuvos piliečiams davė neįkainojamą pamoką – kovoti, kol turime jėgų, kol tikime savimi ir savo šalimi. Šitiek pralieto lietuvių kraujo nenuplaus jokios pergalės, nebesugrąžins ir tų žmonių, kurie šį pasaulį paliko anksčiau laiko.  Viską atidavę, net savo gyvybę, tai padarė dėl Lietuvos. Dėl mūsų vaikaičių šviesios ateities…

      Medininkuose dėl Lietuvos žuvę valstybės sienos saugotojai taip pat buvo žmonės. Jie turėjo šeimas. Jie buvo laimingi. Šios laimės nevalia buvo kam nors atimti. Buvo. Deja, viskas jau praeityje, tie kruvini 1991 m. įvykiai Medininkuose, tačiau jie niekados nebus pamiršti, o valstybės sergėtojai mūsų širdyse bus amžinai gyvi. Apsilankiusi Medininkų poste, aš pajutau tą slogią atmosferą, kuri tiesiog neleido ten ilgai užsibūti. Norėjosi išeiti. To pastato sienos matė daug kraujo, tą net pati įžvelgiau ant vienos iš sienų. Ten tikrai buvo kraujas. Kraujas lietuvio, kuris už mūsų saugumą atgulė amžiams…

      Ginti tėvynę, saugoti ją nėra privalu. Galbūt Tu pats to nenori, tačiau pagalvojus apie savo protėvius, kurie dėl josios kovojo, ir ateities kartas, kurios žengs mūsų pačių grįstu, bet duobėtu bei klaidžiu keliu, darosi graudu. Kas liks iš Lietuvos, jei mes nustosime kovoti? Išnyks mūsų tautiškumas, nebeliks šaly patriotų, suirs vienybė. Tai ir yra baisiausia, nes mes negalime pasiduoti. Sąžinė neturėtų to leisti.

      Viltis visuomet gyva, ji turi skatinti veikti, judėti pirmyn. Išklausiusi T. Šerno tos nakties skaudžių prisiminimų, susimąsčiau, jog nereikia viltis geresnės kloties, nededant jokių pastangų. Manau, štai tą ir įrodė visi Lietuvos kovų dalyviai. Juk jie tikėjo, būtent jųjų dėka dabar turime laisvę!

Birutė Tracevičiūtė, 4c kl., 2014 m.