Kristijonui Donelaičiui 300

Man tinka tas prūsas –

poeta garsingas,

Kurs Lietuvą bajoriškai gyrė,

Tai tikras Homeras, nors kartais juokingas,

Jis būrą giliausiai ištyrė.

Maironis

      Pasaulis turi Dantę. Mes turime K. Donelaitį – iškilų Europos intelektualą, besirūpinantį mažos lietuvių tautos išlikimu Prūsijoje. Tik ar jį skaitome? Jei ne, tai jį gimnazijos scenoje įtaigiai perskaitė mokytojos A. Balčiūnienės suburta entuziastų grupelė. Mažvydo giesmių ir prūsiškų šokių, Karaliaučiaus ir Tolminkiemio vaizdų bei poeto žodžių sintezė palietė surambėjusias mūsų širdis ir skeptiškai nusiteikusius protus. Šiuolaikiškai teatralizuotas, apdainuotas ir perskaitytas K. Donelaitis ir šiandien mums rodė doros, prasmingo buvimo žemėje svarbą, prikėlė apsnūdusią savigarbą ir orumą. K. Donelaitis aktualus ir po 300 metų. „Metų“ pasakotojas, tarsi šv. Pranciškus ir Asyžiaus, šnekėjosi su būrais ir kartu mumis – provaikaičiais, nes tai, kaip sakė poetas S. Geda, „misionieriaus ataskaita Viešpačiui“. Jūsų, mieli renginio dalyviai, mokiniai ir mokytojai, ataskaita K. Donelaičiui buvo stipri, rimta, provokuojanti, atvėrusi mūsų ir senųjų lietuvninkų sąsają. Ačiū mokyt. A. Balčiūnienei už idėją ir jos realizavimą, mokyt. H. Šklėriui – teatrinę improvizaciją, mokyt. V. Antanavičienei – už šokį, mokyt. A. Vekterienei – už scenografiją, mokyt. J. Bubelienei, mok. Ž. Jakimovui ir E. Zacharovui – už vaizdą.

      Ačiū Jums, „viežlybieji mokiniai, kad „nešvankioj mūsų gadynėj“ taip įtaigiai nuskambėjo K. Donelaičio žodis.

Mokyt. E. Mažeikienė