Kelionė į Medininkus

  Kelionė į Medininkus

   

      Ir štai išaušo tas šaltas ir vėjuotas Spalio 1-osios rytas, kai nuo Seimo rūmų 2 autobusais išrinktieji Vilniaus Karoliniškių gimnazijos mokiniai išvyko į Medininkus. Patogiai įsitaisę, patraukėme iki pirmojo mūsų kelionės taško. Atvykome prie Medininkų pilies. Ir visi išlipę įžengėme į  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinę gardinę pilį. Medininkų pilis minima nuo 1311–1313 m., joje apylinkės gyventojai slėpėsi nuo Totorių ir Vokiečių ordino, tačiau 1402 m.  ji buvo sudeginta ir  nuo XV a. pabaigos gynybai nebenaudota. Pilies kieme pasitiko pilies  muziejuje dirbantis žmogus. Jis maloniai pasikvietė į naujai pastatytą pilies priestatą, kuriame papasakojo Medininkų pilies istoriją ir parodė daug įdomių nuotraukų. Po pasakojimo turėjome laiko pasivaikščioti pilies kieme. Taip pat norintys galėjo išsikalti sau po monetą. Apžiūrėję pilį  traukėme atgal į autobusus. Kitas mūsų kelionės tikslas buvo susitikimas su Lietuvos Muitinės pareigūnu Tomu Šernu, vieninteliu likusiu gyvu po Medininkų tragedijos. Nuvažiavę į vietą, pirmiausia atkreipėme dėmesį į šalimais stovintį metalinį vagonėlį, kuriame, kaip po to mums buvo papasakota, muitininkai sėdėdavo ir surašinėdavo kiekvieną atvažiuojantįjį ar išvažiuojantįjį. Norintys turėjo  galimybę užeiti į vidų. Neilgai trukus su dar keliais muitinės pareigūnais atvyko ir Tomas Šernas, kuris pasakojo, jog sąlygos dirbant tame vagonėlyje buvo nežmoniškos. Vasarą būdavo be galo karšta, o žiemą šalta. Gerbiamasis T. Šernas  mus visus sukvietė pasiklausyti  tragiškos 1991 m.  liepos 31-sios Medininkų žudynių istorijos, kurioje pats dalyvavo. Pasakojo savo išgyvenimus, taip pat, ką jiems visiems teko patirti. Viena iš labiausiai įstrigusių pasakojimo detalių buvo ta, jog kai iš Vilniaus paskambindavo ir pasakydavo, kad jų link artėja ginkluoti asmenys, jie nenorėdami, jog  viskas būtų išvogta ar sudeginta, visus daiktus, esančius vagonėlyje, sunešdavo į šalia esantį mišką, o viskam praėjus, viską susinešdavo atgal. Tai buvo lovos, stalai ir įvairiausi kiti daiktai. Pabaigęs savo kalbą, Tomas Šernas mokiniams padovanojo savo knygą „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj“, kurioje ir pats pasirašė. Dar kelias minutes pasišnekučiavę su Tomu Šernu, patraukėme autobusų link ir judėjome toliau. Pagaliau pasiekėme paskutinį, bet nepraščiausią mūsų ekskursijos tašką – pasienio postą. Kai išlipome iš autobusų, pasitiko uniformuotas muitinės pareigūnas, kuris mums suorganizavo trumpą pažintinę ekskursiją apie muitinės paskirtį bei aprodė pagrindinius jų postus, kuriuose kiekvieną dieną vyksta labai įtemptas darbas. Kai išklausėme trumpo pasakojimo, mūsų grupę perėmė kitas pareigūnas, kuris mus vedžiojo į kiekvieną postą atskirai, kuriuose esantys darbuotojai supažindino su savo darbo pobūdžiu: kaip vyksta darbas, su kokiomis įdomybėmis bei pavojais tenka jiems susidurti. Mokiniai buvo supažindinti su įvairia įranga, kuri padeda aptikti neleistinas medžiagas, kurios nelegaliai bandomos gabenti per sieną. Taip pat pareigūnams talkina puikiai šiam darbui išdresuoti šunys, be kurių turbūt būtų sunku apsaugoti mūsų šalį nuo nelegalių prekių. Juk žmogus tiek neužuodžia kiek šuo. Viena  kinologijos skyriaus  muitinės darbuotoja buvo parengusi programą, kurioje buvo supažindinama su šunų darbo pobūdžiu. Keli mokiniai buvo įtraukti į šią programą ir galėjo pasijusti tikrais kontrabandininkais ir pajausti, kaip gyvūnas užuodžia neleistinas prekes. Čia mūsų ekskursija ir buvo baigta. Tiesa, buvome pavaišinti karšta arbata ir labai skania koše. Atsisveikindami su pareigūnais, sulaukėme kvietimo ateityje prisijungti prie jų kolektyvo bei saugesnės šalies užtikrinimo. Vis dėlto visa ši ekskursija parodė, jog muitininko darbas yra pavojingas, tačiau be galo įdomus ir naudingas visuomenei, todėl verta pagalvoti, kokį didį žygdarbį visi šie žmonės yra padarę ir tęsia jį toliau!

Laura ir Gabija, 4f kl, 2013 m.

Comments are closed.