Vilniaus Karoliniškių Gimnazija

Tiems, kurie neįsivaizduoja, kaip atrodo tikra menų sintezė, vertėtų apsilankyti sostinės Karoliniškių gimnazijos rengiamose teminėse šventėse: literatūra, dailė, šokis, muzika ir dar kažkas, ką sunku įvardyti (gal tikroji pedagogika?), ten susijungia, kad atkurtų įvairias epochas, prikeltų ryškiausias jų asmenybes, sužibėtų jaunų sielų kūrybos kibirkštimis...

Gražią kovo 15-osios popietę Vilniaus Karoliniškių gimnazija pražysta technologijų mokytojos L. Kantakevičienės vadovaujamų merginų sukurtomis skaudžiomis, drastiškomis žalsvai violetinėmis gėlėmis, skirtomis Ch. Baudelaire'o eilėraščių rinkinio „Piktybės gėlės“ 150-osioms metinėms. Ne itin palankiai sutikta knyga pasirodė Paryžiuje 1857 m. Tai, kas žmoguje „pikta“, Ch. Baudelaire'as siejo su amžina šėtono sėkla – ši jo eilėraščiams teikia neįprastos įtampos. Pasaulis kupinas bjaurasties, žmogaus siela – taip pat. „Piktybės gėlės“ atsiranda iš disharmonijos poeto sieloje: „Ar turėčiau pasakyti, kad į tą bjaurią knygiūkštę sudėjau visą savo širdį, jautrumą, visą savo tikėjimą, neapykantą? Yra tiesos, kad išėjo kažkas priešinga, prisiekiu savo didžiaisiais dievais, kad tai grynojo meno, pamėgdžiojimų ir žongliravimo knygiūkštė.“ Ch. Baudelaire'as, kurdamas, skęsdamas savo svaigulyje, išlieka savotiškai tyras. Jo Dievas – Grožis, bet bodleriškas.

Ch. Baudelaire'o vakaro „Kaip vaikas iš spektaklio be vilties“ sumanytoja, įkvėpėja ir organizatorė lietuvių kalbos mokytoja A. Balčiūnienė renginį pradeda žodžiais: „Kai byra vientisas tikrovės vaizdas, kai sąmonę ima valdyti prigimties impulsai, kai supranti grožį turint vieną veidą, o bjaurastį – tūkstantį pavidalų... Ką darai, žmogau?“

Taigi bandai kurti vientisą meninę tikrovę: ekrane besikeičiančius Paryžiaus vaizdus, kuriančius intymią prancūzišką dvasią, papildo prancūziškai deklamuojamas eilėraštis „Katės“, čia pat šiugžda dailės mokytojos A. Vekterienės suburtų gimnazistų dailininkų tapomos drobės „Piktybės gėlių“ motyvais, harmoningos įtampos (vyraujančio vakaro „nervo“) pripildo A. Piazollos tango. Aktų salėje, tapusioje Monmartru, pasirodo vaikinai – Ch. Baudelaire'o poezijos skaitovai – ir chimeros, įkūnijančios grožio ir bjaurasties sandorą.

Žiūrovų žvilgsnius prikausto poeto portretas: „Sako, kad man trisdešimt metų, bet jei aš tris minutes išgyvenau per vieną, ar nebus man devyniasdešimt?“ Ch. Baudelaire'o knyga „Piktybės gėlės“, gražiai išpuošta, sykiu – šalta ir sielvartinga, radosi iš įnirtingų kančių ir kantrybės. Vaikinai deklamuoja eilėraščius, pramaišiui su poeto sielos išgyvenimų citatomis šokamas tango...

Mums tas bodleriškas vakaras nepamirštamas, todėl troškome pasidalyti įspūdžiais: „O! Taip! Laikas vėl pasirodė; su šiuo šlykščiu seniu grįžo visa jo demoniškų palydovų eisena: Atminimai, Gailesiai, Mėšlungiai, Baimės, Košmarai ir Neurozės. Aš užtikrinu jus, kad sekundės dabar tvirtai ir iškilmingai akcentuojamos, ir kiekviena jų, trykšdama iš laikrodžio, šaukia: aš esu Gyvenimas, nepakeliamas, nepermaldaujamas Gyvenimas“ (Ch. Baudelaire'as).