Etnografinė popietė „Oi, laukiam laukiam“

Ąžuolėliai, ąžuolai –

Puošmena gimtų namų.

Glostinėju juos mielai

Ir klausausi jų dainų...

                     (J. Kasparavičius)

Į liaudies kūrybą ne visada žiūrima kaip į vertybę, dažnai ji laikoma „niekais“, atgyvena. Tačiau balandžio 23 d. 14 val. Karoliniškių gimnazijos Aktų salėje vykusi etnografinė popietė

    Vakaronės akimirkos 1  2  3  4  5  6  7   „Oi, laukiam  laukiam“ įrodo, kad lietuvių liaudies dainos yra ne tik klausomasi, bet ji ir nuoširdžiai dainuojama, kad jauni žmonės žaidimui, šokiui nelieka abejingi, jie iš širdies groja liaudies muzikos instrumentu – popietės pradžioje skambant kanklių ir birbynės garsams atlikta „Čiūta“ nejučiomis suvirpina kiekvieno širdį.

Net ir tradiciniai vestuvių papročių fragmentai atgyja mokyklos salės erdvėje: pasirodo, visi buvo sukviesti į  vestuves, prieš atvykstant jauniesiems  apsimetėliai užima stalą ir pradeda „uliavoti“, o uždainavus „Oi, laukiam laukiam“ išvystame ir „tikruosius jaunuosius“, piršlį ir svočią, kurie turi išsipirkti stalą.

Energingas, linksmas ir, be abejo, gudrus piršlys (vedėjas trečiokas moksleivis Laurynas) sugeba susitarti „tik už du obuolius“; svočia (vedėja ketvirtokė Laura) jaunuosius vadina „balandėliais“ ir visus susirinkusiuosius bei atvykstančius svečius – dzūkus, suvalkiečius, aukštaičius, žemaičius ir kitus –  kviečia pasveikinti jaunuosius.

O sveikinimai – dainos ir šokiai – tikrai nuoširdūs, kupini jausmo, išreikšto taupiu, taikliai parinktu žodžiu, tiksliu judesiu ir nugludinta melodija. Vienos dainos („Saulelė nusileido“ „O tu pašvilpauki, bernioke“) veikia svajingai, sukelia prisiminimus, kitos („Senas malūnas“, „Teka teka“) yra jaunojo bernelio (antroko Sauliaus Radzevičiaus) ir jaunosios mergelės (antrokės Marijos Magdalenos Šimkevič) pasakojimas apie meilę, išgyvenimus, patirtis, trečios („ Oi, tai buvo“, „Oi, kur reiks tas mergas dėt“) –  tiesiog linksmi, šmaikštūs 1e ir 2h klasių  pasakojimai.

Žinoma, tai muzikos mokytojos Gražinos Kazlauskienės darbo, atliekamo su begaline meile ir atsidavimu, rezultatas. Ne tik meilės darbui, bet ir jaunam žmogui – mokiniui. Tokio susikalbėjimo – ne žodžiais, o muzikos instrumento garsais – neteko stebėti.  Štai broliai ketvirtokas Giedrius ir antrokas Saulius Radzevičiai mokytoją  (o ji – juos) supranta iš vieno garso...

Ne taip drąsiai moksleiviai įsitraukia į liaudies žaidimus ir šokius. Na, taip, čia reikia grakštumo, vikrumo, tikslumo. Bet  šokio mokytojos Nijolės Antanavičienės vadovaujami daugelis vis ryžtingiau prisijungia, tik pirmokams dar sunku įveikti baimę, nors „Upytėlė teka“, o vėliau ir „Grečenikės polka“ beveik visus, susirinkusius „į vestuves“ ir paragavusius naminio sūrio su dzūkų uogiene, išjudina. O jau „Polkai su ragučiais“, šokamai ne visai tiksliai, ima raginti ir vadovauti  pavaduotoja Reda Urbonienė.

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtina mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinės, šmaikščių žaidimų. Tad ši popietė, tiksliau, jos pabaigos akcentas – liaudiškos vakaronės, tapusios mūsų gimnazijos tradicija, simbolio įteikimas pirmokams, tik patvirtina, jog jaunam žmogui tai svarbu. Tautosakos kūriniai leidžia atsiskleisti kitaip, veikia vaizduotę, žadina mintis, jausmus, suburia žmones į kolektyvą.

Nuostabu, kai yra tokių mokinių, kaip Ugnė Petrokaitė, Inga Ulevičiūtė, Agnė Mickevičiūtė, Giedrius ir Saulius Radzevičiai, Laura Bučionytė, Laurynas Slapšys, kurių iniciatyva etnografinė popietė ir buvo organizuota. Jiems labiausiai ir norisi padėkoti.

  Mokyt. Žydronė Siniuvienė

Mokinių mintys apie vakaronę

„Etnografinė popietė praėjo labai linksmai. Nors mokinių susirinko ir nedaug, visi po truputį įsidrąsino ir šoko trypė kartu su vedėjais. Visi buvo pavaišinti liaudiškais skanėstais: kaimišku sūriu su kmynais, uogiene ir duona. Aktų salė aidėjo nuo liaudies dainų ir mokinių juoko. Renginiui pasibaigus, iš salės ėjome puikios nuotaikos ir su šypsenomis“. (Rasa, 3h klasė)