Koncertas „Purpurinis vakaras varva...“, skirtas

maestro Vytautui Kernagiui atminti

„Jis buvo žmogus – legenda...

Jis buvo mūsų visų mokytojas...

Jis atnešė į šį pasaulį dar daugiau gėrio ir šilumos...

Jis buvo tiesiog Vytautas Kernagis...

Bet jam, kaip ir mums visiems, šiam pasauly buvo skirta pabūti tik laikinai...

Net keista kalbėti būtuoju laiku...

Jis išėjo, bet mūsų atmintyje paliko amžinai...

Kiekvienas iš mūsų nešiojamės nors menką jo dalelę ...

Jis negailėjo nieko...

Davė pasauliui viską, ką galėjo...

Jis mylėjo...

Jis kūrė...

Jis dovanojo...

Ir neėmė nieko už tai....

Jo laimei užteko tik žmonių šypsenų ir šiltų žvilgsnių...

Jam užteko tik mažyčio atsako...

Gaila, jog Dievas pasiima tokius žmones gal šiek tiek per anksti...

Gal šiek tiek ne laiku...

Tikriausiai taip reikia...

Toks likimas...

Tad mums lieka tik atminti šį tikrai didį Žmogų, kuris užaugino ne vieną kartą... Buvo stiprus ir kartu labai silpnas... Mokėjo atiduoti save... Sugebėjo išlikti beprotiškai fantastiškas...“

Šiais žodžiais balandžio 24 d. mes pradėjome koncertą, skirtą prisiminti maestro Vytautą Kernagį.

Į renginį susirinko tie, kurie iš tiesų gerbė ir mylėjo Vytautą Kernagį. Manau, visi norėjo ir nori jam pasakyti AČIŪ už tai, kad auklėjo, parodė, kaip reikia žvelgti į gyvenimą. Už tai, kad buvo, yra ir bus mūsų širdyse.

Koncerto dalyviai uždegė po žvakutę, pagerbė tylos minute ir sakė žodžius, kurie plūdo iš širdžių, tada dainavo jiems mielus, brangius kūrinius. Dainos skambėjo ne tik iš atlikėjų lūpų, jiems mielai pritarė ir klausytojai. Visi šypsojosi, džiaugėsi tuo, kad gali dalyvauti ir prisiminti šį didį Žmogų.

Koncertas tikriausiai pateisino visų lūkesčius, nes visiems buvo be galo šilta ir gera.

Paskutinė atlikėja dainavo:

„Išeinu, palieku tave, nepyk,

Išeinu, palieku tave, atleisk“.

Po šios dainos nuskambėjo bene paskutiniai Vytauto Kernagio viešai pasakyti žodžiai. Tai buvo šių metų vasario 12 dieną Prezidentūroje, kai teikė Nacionalines kultūros ir meno premijas: „Esu vilnietis. Visa tai, kas vyko visą mano gyvenimą – esu aš ir Vilnius. Todėl pirmiausia esu dėkingas Vilniaus rusams, kad vertė mokytis lietuviškai. Esu labai dėkingas Vilniaus žydams, kad vertė mokytis rusiškai. Esu labai dėkingas Vilniaus lenkams, nes kiekvieną antradienį spaudos kioskuose atsirasdavo žurnalas „Szpiłki“, kurio visi laukdavome, stovėdavome eilėse, nes čia rasdavome atgaivos. Esu dėkingas prospektui – Vilniaus pagrindinei arterijai – už platėjančias kelnes, laisvės idėjas, ilgus plaukus.

Esu dėkingas tėvams – aktoriams Aleksandrui Kernagiui ir Gražinai Blynaitei-Kernagienei – už jų neįtikėtiną toleranciją. Jų tolerancija leido man tapti tuo, kuo kažkokiu būdu tapau.

Aš esu dėkingas vienam žmogui, kurį čia specialiai pasikviečiau ir be kurio nieko nebūtų buvę. Tai Vilniaus plokštelių studijos redaktorė – žavinga, nepakartojama Zinutė Nutautaitė.

Esu sujaudintas, kad pirmą kartą per visas premijų istorijas, atlikėjas, nors ir lengvo žanro,– pabandykite jūs tą lengvą žanrą, – buvo pristatytas pačiai garbingiausiai premijai. Kažkokiu būdu, kažkokiu stebuklu ta premija teko man.

Ir baigti aš norėčiau savo seno draugo Olego Zacharenkovo žodžiais: „Tegu nors truputį Dievas turi būti. Ačiū“.

Po jų nuskambėjo paskutinė daina „Mūsų dienos kaip šventė“, nes vis dėlto mes turime džiaugtis, jog turėjome progą išgirsti didį Žmogų, kuris mus išmokė gyventi taip, kad kiekviena diena būtų kaip šventė – svajoti apie sirpstančias vyšnias Suvalkijoj, nebijoti būti kitokiems, kilti į dangų ir siekti...

Ugnė Petrokaitė, 2d kl.