Kartų dienoraštis II. Laisvės proveržis

„Kartų dienoraštis II. Laisvės proveržis“ yra tęstinis projektas, kuris vyksta jau ketvirtus metus. Ankstesnių projektų vykdymo etapuose sužinojome apie mūsų tėvų ir senelių gyvenimą sovietmečiu, jų vaikystę, jaunystę, laisvalaikį, svajones ir viltį. Šiame leidinyje mes pateikiame gimnazijos mokytojų, mokinių tėvų ir senelių liudijimus apie antisovietinį pasipriešinimą, jo atgarsį daugelio lietuvių širdyse bei įtaką žmonių mąstymui.

Projekto vadovai –

Janina Basevičienė ir Ramūnas Birieta

Projekto koordinatorė –

gimnazijos direktorė Ona Mačernienė

MOKYTOJOS RIMOS IGNATAVIČIENĖS PRISIMINIMAI

APIE ROMO KALANTOS ĮVYKDYTĄ ŽYGDARBĮ

Gyvenau Kaune, tame pačiame miesto rajone kaip ir Kalantų šeima. Į mokyklą kasdien tekdavo eiti pro jo namą. Tuo metu buvau 12-os metų mokinukė. Kaip ir visi to meto vaikai, buvau pionierė ir ryšėjau raudoną kaklaraištį. Pamenu, Kalantos susideginimo dieną mokytojai liepė eiti į mokyklą kitomis gatvėmis, neryšėti pionieriško kaklaraiščio, kad mūsų kas nenuskriaustų.                         Aušros Vekterytės pieš.

Apie Romo Kalantos įvykdytą žygdarbį sužinojau iš artimų žmonių, kaimynų pokalbių. Tėvai neleido važiuoti į Laisvės alėją. Bet mes buvome smalsūs. Su kiemo vaikais nuėjome į namus, kur buvo pašarvotas R. Kalanta. Pamenu, kad prie namo buvo susidariusi ilga eilė. Žmonės ėjo lėtai, nesustodami. Kambarys, kuriame buvo pašarvotas Romas, buvo nedidelis. Jaunuolio rankos ir veidas buvo uždengti balta medžiaga. Laidotuvės įvyko ne tuo metu, kaip buvo paskelbta. Romas Kalanta buvo palaidotas slapta, kad būtų išvengta žmonių minios ir galimų neramumų.

Visuomenės reakcija buvo labai įvairi: vieni kalbėjo, kad Romas Kalanta susidegino protestuodamas prieš valdžią, kiti, kad dėl nelaimingos meilės. O aš buvau dar vaikas. Šis įvykis sukėlė ir neramumą, ir smalsumą. Tos kelios dienos sutrikdė įprastą vaiko gyvenimą, vaiko, kuris nesuvokė šio įvykio prasmės.

1976 M. VASARIO 16 D. ĮVYKIAI 7 D KLASĖJE.

KLASĖS AUKLĖTOJOS NIJOLĖS VARNIENĖS PRISIMINIMAI

Prieš kūno kultūros pamoką persirengimo kambaryje mokinė Audronė papasakojo, kaip jos sesers mokykloje mini vasario 16-ąją. Klasės draugai susidomėjo ir nutarė taip pat ką nors panašaus padaryti tą dieną. Buvo pasiūlyta vietoj pionierių kaklaraiščių užsirišti tautines juosteles. Vasario 16-ąją, einant į klasę, prie durų stovėjo mergaitės ir mokiniams, kurie atėjo ryšėdami raudonus kaklaraiščius, liepė juos nusirišti ir užsirišti tautines juosteles. Čia aktyviai dalyvavo ir mokyklos pionierių draugovės pirmininkė Rita.

Apie šiuos įvykius saugumo komitetui pranešė klasės mokinės Audronės tėvai, kurie dirbo saugumui.

Vasario 17 d. ankstų rytą mokyklos direktorius buvo informuotas saugumiečių ir jų atstovas atėjo į mokyklą. Aš buvau iškviesta į direktoriaus kabinetą ir, man dalyvaujant, mokiniai po vieną buvo kviečiami į apklausą. Jos metu išaiškėjo daugiau faktų. Mokinys Albinas po tiltais Karoliniškėse dažais išpurškė užrašus „Lauk rusus iš Lietuvos“, „Vasario 16-oji – Nepriklausomybės diena“. Mokinys Vytas panašius užrašus paliko ant namų sienų. Mokinė Rima buvo atsinešusi savo dienoraštį į mokyklą. Berniukai iš jos paėmė ir vartė per rusų kalbos pamoką. Rusų kalbos mokytoja atėmė dienoraštį. Žinoma, pavartė ir ten rado pasakojimą apie užrašą lentoje muzikos kabinete: „Vasario 16 – Lietuvos Nepriklausomybės diena“. Tas užrašas nebuvo ryškus, nes buvo užrašytas pirštu kreidos dulkėmis. Tačiau mokiniai jį pastebėjo. Taip pat dienoraštyje buvo parašyta apie lietuvių kalbos mokytoją Živilę, kuri labai gražiai pasakoja apie Maironį, meilę savo tėvynei Lietuvai. Mergaitė lankė bažnyčią ir tai taip pat rašė savo dienoraštyje. Visa tai buvo perduota saugumiečiui (tikriausiai tai padarė mokytoja ar direktorius). Ta mergaitė buvo apklausiama ne vieną kartą. Apklausos meru daug faktų išaiškėjo ir apie jos šeimą.

Saugumietis lankėsi mokykloje daug kartų ir kiekvieną kartą

   Gailės Mačiulytės pieš.  aš dalyvaudavau apklausoje kaip klasės auklėtoja. Vaikai pasirodė labai atviraširdžiai: ką galvojo, tą ir pasakojo, atviravo ir apie savo šeimas. Kiek atsimenu, tie įvykiai nebuvo tarpusavyje susiję. Tai buvo atskirų mokinių atskiri poelgiai.

Apie klasę. 1974 metais, kai pastatė Vilniaus 41-ąją vidurinę mokyklą Karoliniškėse, į 6 d klasę susirinko mokiniai iš skirtingų Vilniaus mokyklų. Taip sutapo, kad vaikai buvo labai įdomios asmenybės, kiek pamenu, labai malonūs ir geri mokiniai. Jie buvo aktyvūs ir klasės gyvenime, ir mokyklos veikloje. Nereikėdavo jų raginti, patys sugalvodavo ir mielai imdavosi veiklos. Labai mieli, kaip reta, buvo berniukai. Pačių aktyviausių mokinių tėvai užėmė aukštus postus, dauguma jų buvo partijos nariai. Žinoma, nukentėjo ir jie.

Po tų įvykių įvairiuose renginiuose, seminaruose buvo kalbama apie tai, kaip apie pogrindinės organizacijos darbą ir pan. Šis įvykis rado atgarsį tiek švietimo kolegijos posėdžiuose, tiek „Katalikų kronikoje“, apie jį kalbėjo Vatikano radijas.

Kaip tai vertinti, nežinau. Ar tai buvo smalsių jaunuolių pokštas, ar tai susiję su idėja?

AUDRONĖS BŪDIENĖS (MARCINKEVIČIŪTĖS) PRISIMINIMAI

1977 m. šaltą sausio 25 dieną, kai Saulius, mano brolis, ir mūsų klasės draugai, tuomet jau studentai, visi, sėkmingai išlaikę pirmąją žiemos sesiją, eidami Gedimino (tuomet Lenino) prospektu užsuko į Centrinį paštą šiek tiek sušilti, dar nežinojo, kad šis vakaras taip pakeis visų jų, ypač Sauliaus, ir jų šeimų likimus...

Tą vakarą įvykiai pradėjo keistis tarsi vaizdai pro lekiančio traukinio langus: Saulius Marcinkevičius, mano brolis, namo neparėjo. Buvo keista ir nejauku... Nesulaukė namiškiai, kaip vėliau paaiškėjo, ir jo draugų – Gintaro Stankevičiaus, Rasos Abeltinytės bei Rimo Grigo. Atsimenu, kaip neramiai praleidome vakarą, lyg nujausdami kažką bloga. Iš ryto tėvai pradėjo skambinti į greitąją pagalbą, policiją (tuomet miliciją). Ir štai pagaliau sužinome: jie visi sulaikyti milicijos skyriuje Dzeržinskio, dabar Kalvarijų, gatvėje. Netikėjome... Kaip, kodėl, už ką? Tėvai nuvažiavę išgirdo vieno iš budinčių milicininkų žodžius: „To užteks ir jiems, ir jų vaikams...“

Tą vakarą, jaunatviško maištingumo vedami ir nepaklusdami propaguojamai tuometinei ideologijai, nukabino Centriniame pašte visų tyliai išjuokiamo vado portretą, ironizuodami bei šmaikštaudami nešė jį Lenino prospektu, o milicijos mašina pradėjo juos sekti. Kai visi ėjo per Žaliąjį (tuomet Dzeržinskio) tiltą, milicijos mašina, visą laiką juos sekusi, greitai sustojo, o iššokę milicininkai pribėgo prie grupelės. Tuo metu milicininkai pamatė, kad vaikinai kažką įmetė į upę. Deja, Leninas mestas į upę taip lengvai nenuplaukė, kaip norėta. Juk „atėjo visiems laikams“. Milicininkai liepė nueiti ir paimti tai, ką įmetė. Kai pamatė, kas ten buvo, nuščiuvo... Susodinę visus į milicijos mašiną, nuvežė į areštinę. Buvo užvesta byla. Kitą dieną Amerikos balsas jau pranešė žinią, kad keturi studentai įmetė Lenino portretą į Nerį. Visas Vilnius, o paskui visa Lietuva nedrąsiai šnibždėjo, perduodami šią žinią iš lūpų į lūpas, širdyje palaikydami tylią kovą prieš tuometę santvarką ir ideologiją. Bet nedaug kas tuo metu galėjo atvirai tam pritarti.

Įvykiai toliau klostėsi savaime. Pirmiausia visi keturi studentai – mano brolis Saulius, jo draugai Gintaras, Rimas ir Rasa – buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Saulius, kuris studijavo kibernetiką, buvo išmestas iš Universiteto, kaip ir jo draugai, už poelgį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu.

Mano mama, tuomet 39-osios vidurinės, dabar Naujininkų, mokyklos biologijos mokytoja, po mėnesio, vasario 25 dieną, buvo svarstoma Partijos komitete ir iš jos buvo atimta teisė dirbti pedagoginį darbą. Už ką? Už tai, kad sūnus Saulius – „apolitiškos“ šeimos auklėjimo rezultatas. Uolūs tuometinės mokyklos tarybinės ideologijos skleidėjai ir sergėtojai, partijos komitetas apsvarstę tokį buvusių auklėtinių elgesį, pasiskubino pasmerkti tuomet visų mėgstamą ir darbščią biologijos mokytoją, mano mamą Juzefą Marcinkevičienę. Pasmerkė ir, dar panaršę mano šeimos puslapiuose, pasidžiaugė, kad ištekėjusi už mano tėvo Severo Marcinkevičiaus, buvusio politinio kalinio, turėjo išeiti ir iš universiteto.

O Sauliaus gyvenimas toliau riedėjo į nežinią...

Netrukus rudenį į sovietinę armiją išlydėjome brolį, tarsi kažką negera nujausdami... Pamenu paskutinę visos šeimos nuotrauką, kurią, nuėję į tuometinę fotoateljė, pasidarėme. Tai buvo tarsi nelaimės pranašas. Mamos akyse buvo įamžintos tuoj tuoj ištrykšiančios ašaros, tėvo žvilgsnyje galima buvo įžvelgti kančią, trylikos lageryje praleistų metų naštą bei skausmą. Sauliaus žvilgsnyje – vien tik išdidumą, pasitikėjimą jėgomis...

Pamenu, kitą dieną po brolio išėjimo į armiją, tuomet dar būdama antro kurso Filologijos fakulteto studentė, nesąmoningai apsirengiau juodai, tarsi gedului...

Praėjo pusmetis... Gyvenome kažkokiu laukimu, nerimu. Laukėme nekantriai laiškų iš Grodno, kuriame tarnavo brolis. Sausio pabaigoje aplankėme brolį kariuomenėje. Kalbėdama su broliu, negalėjau patikėti apie armijoje esamą „diedovščiną“. Baisėjausi, tačiau kartu ir praregėjau... Deja, praregėjimas sutapo su dar viena nelaime – staigia tėvo mirtimi. Sausio 31 dieną, iš ryto eidamas į darbą, tėtis staiga mirė nuo infarkto... Saulius buvo išleistas į tėvo laidotuves. Labai išgyveno...

Dažnai skaitydavau brolio laiškus... Saulius jautėsi vienišas tarp kartu su juo karinę tarnybą atliekančių vaikinų. Jiems nepatiko, kad Saulius buvo apsiskaitęs, domėjosi filosofija. Kažką pradėjo nujausti... Saulių pradėjo verbuoti saugumas. Tikriausiai nemažai vaikinų neatlaikydavo tokių gąsdinimų, viliojimų ir po psichologinio spaudimo susigundydavo pažadais. Brolis laikėsi, bet nutrūko mūsų susirašinėjimas, laiškų nebegaudavome...

Ir štai baisi žinia... 1979 m. gegužės 21 d. Sauliaus gyvybė užgeso saulėtą dieną, kai gamta buvo pasipuošusi gražiausiais bundančios vasaros rūbais. Ši diena amžiams nusinešė dvidešimtmečio jaunatvišką maksimalizmą, skvarbų protą, dorą širdį ir daug neatsakytų klausimų „kodėl?“

Saulius į Lietuvą buvo atgabentas užkaltame raudoname cinkuotame karste. Buvo pašarvotas mūsų namuose Didžiojoje (tuomet Gorkio) gatvėje. Atsisveikinti ėjo minios žmonių: draugai, mokytojai, dėstytojai, giminės, „Ąžuoliuko“ choras, nepažįstamieji... Pastebėjome, kad į tuometinę Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvę buvo atvažiavę net autobusiukai dengtais langais... Matyt, saugumiečiai ruošėsi netikėtumams... Sauliaus karstą išnešė jo bendraklasiai ir draugai. Nusidriekė ilgiausia mašinų kolona... Tarp jų buvo ir „ilgosios ausys“, kurios viską fiksavo ir užrašinėjo. Kapinėse prie duobės buvo tokių tipų, kurie net išdrįso ateiti į namus gedulingų pietų...

Sauliaus gyvybė nutrūko tarsi gėlės žiedas, sutraiškytas brutalios jėgos – sovietinės sistemos mėsmalės. Tačiau žingsnis, nors ir mažas, buvo žengtas, laisvės troškimas stiprėjo, Lietuva budo...

Projektas „Kartų dienoraštis“

Šių metų gegužės 4 d. Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje įvyko projekto „Kartų dienoraštis“ baigiamasis renginys „Kur tas dulkėtas traukinys“. Gimnazijos 11 ir 12 klasių mokiniai pristatė antrąjį leidinį „Kartų dienoraštis II. Laisvės proveržis“. Jame pateikiami gimnazijos mokytojų, mokinių tėvų ir senelių liudijimai apie antisovietinį pasipriešinimą, jo atgarsį daugelio lietuvių širdyse bei įtaką žmonių mąstymui.

Renginyje dalyvavo gimnazistai, mokytojai ir gimnazijos svečiai. Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio projekto įgyvendinimo.